Nature-Based Solutions in Lithuanian

Gamta grįsti sprendimai (NBS) eutrofikacijai mažinti

NBS žemės ūkio paskirties žemėje

Polderių renatūralizacija	Polderių renatūralizacija apima natūralesnių hidrologinių sąlygų atkūrimą polderių kraštovaizdžiuose – žemose, pylimais atskirtose teritorijose, kuriose vandens režimas reguliuojamas techninėmis priemonėmis. Priemonė įgyvendinama taikant tokias priemones kaip drenažo sistemų atkūrimas ar modifikavimas, vandentakių sujungimas ir pelkių elementų atkūrimas, siekiant užtikrinti natūralesnę vandens dinamiką. Šie pokyčiai padidina vandens kaupimo pajėgumą, padeda sumažinti potvynių riziką ir prisideda prie buveinių bei biologinės įvairovės atkūrimo polderių teritorijoje.
Pusiau natūralių pievų atkūrimas ir įkūrimas	Pusiau natūralių pievų atkūrimas ir įkūrimas apima degraduotų plotų atkūrimą arba intensyviai naudojamų žemės ūkio naudmenų pertvarkymą į pievų ekosistemas su įvairia vietine augalija. Priemonė įgyvendinama mažinant intensyvią žemdirbystę, įrengiant pastovią žolynų dangą ir taikant tinkamus ganymo ar šienavimo režimus. Šios priemonės pagerina vandens įsiskverbimą, mažina dirvožemio eroziją ir maistinių medžiagų nuotėkį bei remia biologinę įvairovę, tuo pačiu išlaikant pievų kraštovaizdžių ekologines funkcijas.
Juostinė sėja pagal reljefo kontūrus	Juostinė sėja pagal reljefo kontūrus – tai žemės ūkio metodas, taikomas tada, kai nuolydis yra pernelyg status ar pernelyg ilgas, arba kitais atvejais, kai nėra alternatyvių būdų užkirsti kelią dirvožemio erozijai. Taikant šį metodą glaudžiai pasėtos kultūros augimo metu visiškai dengia dirvožemį, pavyzdžiui, šienas, kviečiai ar kiti smulkūs grūdai, keičiamos su eilėmis auginamomis kultūromis, tokiomis kaip kukurūzai, sojos pupelės ar cukriniai runkeliai. Ši technika padeda sustabdyti dirvožemio eroziją, sukuriant natūralias kliūtis, kurios sulėtina paviršinio nuotėkio greitį, taip suteikiant vandeniui pakankamai laiko įsiskverbti į dirvožemį ir padedant išsaugoti dirvožemio tvirtumą.
Tiesioginė sėja ir minimalus žemės dirbimas	Tiesioginė sėja ir minimalus žemės dirbimas – tai ūkininkavimo praktikos, kuriomis ribojamas arba visiškai atsisakoma mechaninio dirvožemio trikdymą augalininkystės metu. Augalai sėjami tiesiai į dirvožemį, išlaikant derliaus liekanas ar žemės paviršių dengiančius žolynus. Šis metodas padeda išsaugoti dirvožemio struktūrą, padidinti vandens įsiskverbimą bei sumažinti dirvožemio eroziją ir maistinių medžiagų nuotėkį. Išlaikant dirvos dangą ir sumažinant trikdymą, taip pat skatinama dirvožemio biologinė įvairovė bei gerinamas žemės ūkio dirvožemių atsparumas ir derlingumas ilgalaikėje perspektyvoje.
Natūralus vandens surinkimas /kraštovaizdžio projektavimas pagal vandens pasiskirstymą (angl. k. keyline design)	Natūralus vandens surinkimas /kraštovaizdžio projektavimas pagal vandens pasiskirstymą – tai žemės ūkio kraštovaizdžio planavimas taip, kad kritulių vanduo būtų efektyviau sulaikomas, kaupiamas ir paskirstomas dirvožemyje bei laukuose. Tai įgyvendinama planuojant žemdirbystės schemas ir vandens valdymo elementus pagal natūralius kraštovaizdžio kontūrus, leidžiant vandeniui sulėtėti, pasiskirstyti ir įsiskverbti į žemę. Šios praktikos pagerina dirvožemio drėgmės išlaikymą, sumažina paviršinį nuotėkį ir eroziją bei padidina žemės ūkio sistemų atsparumą sausrai, tuo pačiu prisidedant prie sveikesnio dirvožemio ir ekosistemų išsaugojimo.
Sėjomaina (klasikinė sėjomainos sistema, javai, ankštiniai, šakniavaisiai)	Sėjomaina – tai žemės ūkio praktika, kai tame pačiame lauke pagal iš anksto suplanuotą daugiametį ciklą paeiliui auginami skirtingi augalų tipai, paprastai keičiant javus, ankštinius augalus ir šakniavaisius. Ji įgyvendinama keičiant augalų rūšis skirtingais sezonais ar metais, siekiant subalansuoti maistinių medžiagų naudojimą, pagerinti dirvožemio struktūrą ir nutraukti kenkėjų bei ligų ciklus. Ši praktika didina dirvožemio derlingumą, mažina cheminių medžiagų naudojimo poreikį, gerina vandens sulaikymą ir įsiskverbimą bei prisideda prie atsparesnių ir tvaresnių žemės ūkio sistemų kūrimo.
Tarpiniai pasėliai	Tarpiniai pasėliai – tai žemės ūkio praktika, kai per tą patį auginimo sezoną tame pačiame lauke vienu metu auginamos dvi ar daugiau skirtingų kultūrų rūšių. Augalai sodinami mišriais plotais arba atskirais eilėmis, siekiant kuo efektyviau išnaudoti šviesą, vandenį ir dirvožemio maistines medžiagas. Šis metodas padidina išteklių naudojimo efektyvumą, gerina dirvožemio derlingumą dėl tarpusavyje papildančių augalų sąveikų ir padeda sumažinti kenkėjų bei ligų grėsmę. Priemonė taip pat gali padidinti dirvožemio dangą, sumažinti eroziją ir maistinių medžiagų nuostolius bei prisidėti prie atsparesnių ir įvairesnių žemės ūkio sistemų kūrimo.
Žaliosios juostos, buferinės juostos ir gyvatvorės	Žaliosios juostos, buferinės juostos ir gyvatvorės – – tai augalijos juostos lauko pakraščiuose, palei vandens telkinius ar skirtingų naudmenų ribas, kurios skirtos paviršiniam nuotėkiui sulaikyti ir sumažinti nuosėdų, maistinių medžiagų bei teršalų patekimą iš žemės ūkio paskirties žemės. Įrengiant žolinius, krūmų ar medžių ruožus tarp dirbamų laukų ir vandens telkinių lėtinama vandens tėkmė, skatinamas infiltravimasis, sulaikomos nuosėdos ir maistinės medžiagos. Šios apželdintos teritorijos sulėtina vandens srautą, skatina įsiskverbimą į dirvą ir sulaiko nuosėdas bei teršalus, kol jie pasiekia vandens telkinius. Be to, kad gerina vandens kokybę ir mažina dirvožemio eroziją, jos palaiko biologinę įvairovę, užtikrina buveinių jungiamumą ir prisideda prie žemės ūkio kraštovaizdžių ekologinio funkcionavimo.
Pievų išsaugojimas ir tvarus valdymas	Pievų išsaugojimas ir tvarus valdymas apima esamų pievų ekosistemų apsaugą ir jų tvarkymą taip, kad būtų išlaikytos jų ekologinės funkcijos ir produktyvumas ilgalaikėje perspektyvoje. Tai įgyvendinama taikant tokias priemones kaip kontroliuojamas ganymas, tinkami pjovimo režimai, pernelyg intensyvaus ganymo prevencija ir vietinės augmenijos išsaugojimas. Šios priemonės padeda išlaikyti dirvožemio struktūrą ir derlingumą, gerina vandens įsiskverbimą, mažina dirvožemio eroziją ir maistinių medžiagų nuotėkį bei remia biologinę įvairovę, tuo pačiu išlaikant pievų kraštovaizdžių ekologines ir produktyvumo funkcijas.
Sulaikymo tvenkiniai	Sulaikymo tvenkiniai – tai specialiai įrengti baseinai, skirti nuolatiniam vandens laikymui ir aplinkinių teritorijų nuotekų surinkimui. Jie įrengiami sukuriant tvenkinį su nuolatiniu vandens telkiniu, kuris surenka vandenį iš drenažo sistemų, laukų, miškų ar urbanizuotų paviršių. Vandeniui likus tvenkinyje, nuosėdos nusėda, o teršalai sulaikomi prieš vandeniui palaipsniui ištekant, išgaruojant ar įsiskverbiant į aplinką.

NBS miško žemėje

Miško atkūrimas ir įveisimas	Miško atkūrimas ir įveisimas vykdomas sodinant medžius arba sudarant sąlygas natūraliai miško atželdinimui nualintose, apleistose arba anksčiau iškirstose žemėse, pageidautina naudojant vietines arba prie vietos sąlygų prisitaikiusias rūšis. Taikant šias priemones tinkamomis ekologinėmis sąlygomis, galima padidinti augmenijos dangą, pagerinti vandens įsiskverbimą ir dirvožemio stabilumą, sumažinti paviršinio nuotėkio ir erozijos mastą bei remti biologinę įvairovę, kartu stiprinant miškų ekosistemų ir kraštovaizdžių ekologines funkcijas.
Maksimalaus nuotekio reguliavimas komerciniuose miškuose	Maksimalaus nuotekio reguliavimas komerciniuose miškuose – tai nedidelio masto priemonės, skirtos sulėtinti ir reguliuoti vandens judėjimą miško kraštovaizdžiuose lietaus ar sniego tirpimo metu. Jos įrengiamos kaip nedidelės užtvankos ar kiti sulaikymo įrenginiai, sulaikymo baseinai ar modifikuotos drenažo sistemos, išdėstytos palei miško kelius, griovius ar upelius. Šie įrenginiai laikinai sulaiko ir palaipsniui išleidžia nuotėkį, padėdami sumažinti maksimalaus nuotekio srautus žemupio vandentakiuose. Šios struktūros sulėtina vandens judėjimą, jos gali sumažinti eroziją, apriboti nuosėdų pernešimą, pagerinti vandens įsiskverbimą į dirvožemį ir prisidėti prie stabilesnių hidrologinių sąlygų miškų baseinuose.
Agromiškininkystė	Agromiškininkystė – tai žemės naudojimo sistema, kai medžiai ar krūmai sąmoningai integruojami į pasėlių ir (ar) gyvulininkystės sistemas. Medžiai sodinami laukuose, ganyklose ar jų pakraščiuose, formuojant daugiafunkcius, mišrius ūkinės paskirties kraštovaizdžius. Tokios priemonės didina dirvožemio derlingumą, gerina vandens įsiskverbimą, mažina dirvožemio eroziją ir maistinių medžiagų nuostolius, taip pat sudaro buveines biologinei įvairovei, tuo pačiu išlaikant produktyvius ir atsparius žemės ūkio kraštovaizdžius.
Gamtiškoji miškininkystė	Gamtiškoji miškininkystė – tai bendras terminas, apibūdinantis miškų tvarkymo metodus, kuriais siekiama išsaugoti ir stiprinti natūralioms miško ekosistemoms būdingas struktūras, rūšių įvairovę ir ekologinius procesus. Tai įgyvendinama taikant tokias praktikas kaip mišrių medžių rūšių skatinimas, ištisinio miško dangos išlaikymas, natūralaus atželdinimo skatinimas bei buveinių medžių ir negyvos medienos išsaugojimas. Šios praktikos didina struktūrinę įvairovę ir remia natūralią miško dinamiką, padėdamos išsaugoti biologinę įvairovę bei pagerinti tvarkomų miško kraštovaizdžių ilgalaikį atsparumą ir ekologinį funkcionavimą.
Atrankiniai kirtimai	Atrankiniai kirtimai – tai miškų tvarkymo praktika, kai miške kertami tik tam tikri medžiai, o likę medžiai ir bendra miško struktūra išsaugomi. Medžiai paprastai atrenkami pagal tokius kriterijus kaip rūšis, dydis, brandumas ar sveikatos būklė. Šis metodas leidžia ruošti medieną, tuo pačiu išsaugant miško dangą, skatinant natūralų atželdinimą ir išlaikant daugelį miško ekosistemos ekologinių funkcijų. Lyginant su plynais kirtimais, atrankiniai kirtimai mažiau trikdo dirvožemį, buveines ir vandens apytaką miško baseinuose.
Nuolatinis miško plotų išlaikymas be plynų kirtimų	Nuolatinis miško plotų išlaikymas be plynų kirtimų – tai miškų tvarkymo metodas, kurio tikslas – išlaikyti nuolatinę miško dangą, vengiant visiško kirtimo ir skatinant natūralų atželdinimą po esama medžių lajos danga. Medžiai kertami atrankos būdu arba nedidelėmis grupėmis, išlaikant mišrią ir nevienalytę miško struktūrą. Šis metodas skatina įvairių medžių rūšių, amžiaus klasių ir buveinių plėtrą, padeda išlaikyti miško ekosistemos funkcijas ir kartu leidžia nuolat gaminti medieną.
Natūralių miško ekosistemų apsauga	Miškų išsaugojimas reiškia miško ekosistemų apsaugą ir ilgalaikį išsaugojimą siekiant išlaikyti jų ekologinį vientisumą, biologinę įvairovę ir gamtines funkcijas. Tai įgyvendinama taikant tokias priemones kaip esamų miškų plotų apsauga nuo miškų kirtimo ar nykimo, intensyvios miškų tvarkybos ar išteklių gavybos ribojimas bei natūralių miškų struktūrų ir procesų išsaugojimas. Šios priemonės padeda išlaikyti buveines, reguliuoti vandens ir dirvožemio procesus bei išsaugoti miškų kraštovaizdžių ekologines funkcijas.
Sulaikymo tvenkiniai	Sulaikymo tvenkiniai – tai specialiai įrengti baseinai, skirti nuolatiniam vandens laikymui ir aplinkinių teritorijų nuotekų surinkimui. Jie įrengiami sukuriant tvenkinį su nuolatiniu vandens telkiniu, kuris surenka vandenį iš drenažo sistemų, laukų, miškų ar urbanizuotų paviršių. Vandeniui likus tvenkinyje, nuosėdos nusėda, o teršalai sulaikomi prieš vandeniui palaipsniui ištekant, išgaruojant ar įsiskverbiant į aplinką.
Vandens apsaugos juostos su medžiais	Vandens apsaugos juostos su medžiais – tai miškinga augmenijos juosta, įrengiama arba prižiūrima palei upes, upelius ar kitus vandens telkinius siekiant apsaugoti ir stiprinti vandens bei pakrančių ekosistemas. Ji sukuriama išsaugant arba sodinant medžius ir kitą vietinę augmeniją palei krantus bei gretimas užliejamas teritorijas. Šios miškingos buferinės zonos padeda filtruoti nuosėdas ir teršalus iš paviršinio nuotėkio, stabilizuoja upių krantus, reguliuoja vandens temperatūrą teikdamos pavėsį, taip pat užtikrina buveines ir ekologinį jungiamumą palei upių koridorius.

NBS jūros ir pakrančių ekosistemose

Moliuskų rifų atkūrimas	Moliuskų rifų atkūrimas – tai nukentėjusių ar prarastų natūralių moliuskų kolonijų atkūrimas ar atstatymas arba naujų kolonijų dirbtinis sukūrimas, siekiant sustiprinti ir palaikyti tokias funkcijas kaip buveinių užtikrinimas, vandens filtravimas ir maistinių medžiagų apykaita.
Dvigeldžių moliuskų akvakultūra	Dvigeldžių moliuskų akvakultūra – tai moliuskų, kurie filtruodami fitoplanktoną ir kitas suspensines daleles pašalina maistines medžiagas iš vandens sluoksnio, auginimas ir gaudymas. Vėliau maistinės medžiagos iš jūrinės aplinkos pašalinamos surenkant biomasę.
Gyvieji krantai	Gyvieji krantai – tai gamta pagrįstos krantų tvirtinimo priemonės, kai vietoj kietųjų inžinerinių konstrukcijų naudojami pelkiniai augalai, moliuskų rifai ar kitos biogeninės struktūros. Taip siekiama sumažinti eroziją ir kartu pagerinti buveinių kūrimą, maistinių medžiagų sulaikymą bei vandens kokybės reguliavimą.
Dumblių akvakultūra	Dumblių akvakultūra siekiant pašalinti ištirpusias maistines medžiagas iš vandens sluoksnio, jas įtraukiant į dumblių biomasę, ir tolesnis biomasės nuėmimas, siekiant pašalinti maistines medžiagas iš jūrinės aplinkos.
Plūduriuojančios šlapynės	Plūduriuojančios šlapynės – tai plaukiojančių augmenijos sistemų diegimas, kuriose augalai ir su jais susijusios mikrobų bendruomenės palengvina maistinių medžiagų įsisavinimą, transformavimą ir sulaikymą, taip prisidedant prie vandens kokybės gerinimo uždarose pakrantės ir pereinamosiose aplinkose.

NBS gėlo vandens ir (arba) upių ekosistemose

Užliejamųjų pievų (salpų) atkūrimas ir tvarkymas	Užliejamųjų pievų (salpų) atkūrimas ir tvarkymas apima natūralaus ryšio tarp upių ir jų potvynių lygumų atkūrimą, siekiant atkurti jų vandens sulaikymo gebėjimus ir ekologines funkcijas. Tai įgyvendinama taikant tokias priemones kaip upių krantinių pašalinimas ar modifikavimas, natūralios vagos dinamikos atkūrimas, šlapynių ar tvenkinių kūrimas potvynių lygumų teritorijose bei vietinės augmenijos ir pakrančių buveinių atkūrimas. Šios priemonės leidžia užliejamoms pievoms kaupti ir palaipsniui išleisti vandenį didelio srauto metu, tuo pačiu palaikant biologinę įvairovę ir upių kraštovaizdžių ekologinį funkcionavimą.
Natūralaus upės dugno substrato atkūrimas	Natūralaus upės dugno substrato atkūrimas apima natūralios nuosėdų sudėties ir pasiskirstymo atkūrimą upių vagose, kurios buvo pakeistos žmogaus veiklos, pavyzdžiui, vagų reguliavimo, gilinimo ar nuosėdų sulaikymo užtvankomis, pasekmėmis. Tai įgyvendinama taikant tokias priemones kaip natūralių nuosėdų (žvyro, smėlio ar riedulių) papildymas ar perskirstymas arba dirbtinių ar sutankintų substratų pašalinimas, siekiant atkurti natūralią nuosėdų dinamiką. Šie veiksmai padeda atkurti natūralius vagos procesus ir pagerinti vandens organizmų buveinių sąlygas.
Upės vingiuotumo atkūrimas	Upės vingiuotumo atkūrimas – tai upės atkūrimo priemonė, kuria siekiama atkurti natūralias upės vagas, kurios anksčiau buvo ištiesintos arba kanalizuotojs. Ji įgyvendinama pertvarkant upės vagą taip, kad būtų atkurti natūralūs vingiai ir kilpos; dažnai tai daroma kartu su upės sujungimu su jos užliejama teritorija ir natūralių vagos matmenų atkūrimu. Šios priemonės padeda atkurti natūralius srauto modelius, sumažinti srauto greitį bei atkurti buveines ir ekologinius procesus upės koridoriuje.
Natūralios upės tėkmės atkūrimas gamtinėmis medžiagomis	Natūralios upės tėkmės atkūrimas gamtinėmis medžiagomis – tai upės atkūrimo priemonė, kurios metu upės vaga užpildoma natūraliomis medžiagomis, siekiant atkurti struktūrinę įvairovę ir natūralias hidraulines sąlygas. Ji įgyvendinama į upės vagą arba palei upės vagą papildant tokiais elementais kaip žvyras, rieduliai arba medienos medžiagos, įskaitant rąstus ir šakas. Šios medžiagos sukuria srauto variacijas, stabilizuoja nuosėdas ir suformuoja buveines vandens organizmams, taip padėdamos atkurti natūralius upės procesus ir ekologines funkcijas.
Upių vientisumo atkūrimas	Upių vientisumo atkūrimas čia apima natūralių hidrologinių ryšių tarp upių ir gretimų vandens telkinių, pavyzdžiui, užliejamųjų lygumų ežerų, šlapynių, šoninių kanalų ar senvagių, kurie buvo atskirti dėl žmogaus veiklos, atkūrimą. Tai įgyvendinama taikant tokias priemones kaip kliūčių pašalinimas, buvusių kanalų atidarymas arba pylimų modifikavimas, kad būtų užtikrinti vandens mainai tarp upės ir aplinkinių vandens telkinių. Šios priemonės padeda atkurti natūralią srauto dinamiką ir palaikyti upių bei užliejamų lygumų ekosistemų ekologinį funkcionavimą.
Natūralus krantų tvirtinimas augalija	Natūralus krantų tvirtinimas augalija – tai upių tvarkymo metodas, kuriuo siekiama stabilizuoti upių krantus ir sumažinti eroziją pasitelkiant augalus. Jis įgyvendinamas sodinant arba prižiūrint žolę, krūmus ir medžius palei upių krantus, kad jų šaknų sistema sutvirtintų dirvožemį ir apsaugotų krantą nuo erozijos. Augmenija taip pat sulėtina vandens srovę prie kranto ir padeda išsaugoti natūralias upių krantų buveines bei ekologinius procesus.

NBS šlapynėse

Pelkių ir šlapynių atkūrimas	Pelkių ir šlapynių atkūrimas apima natūralių hidrologinių sąlygų, augmenijos ir ekologinių funkcijų atkūrimą nualintose arba nusausintose pelkių ekosistemose. Tai įgyvendinama taikant tokias priemones kaip natūralių vandens režimų atkūrimas, drenažo infrastruktūros pašalinimas, vietinės pelkių augmenijos atkūrimas ir pelkių sujungimas su upėmis ar užliejamomis lygumomis. Šie veiksmai padeda atkurti natūralius vandens kaupimo ir valymo procesus, kartu remdami biologinę įvairovę ir pelkių kraštovaizdžių ekologinį funkcionavimą.
Dirbtinių šlapynių įkūrimas	Dirbtinės arba pusiau dirbtinės šlapynės – tai inžinerinės sistemos, skirtos imituoti natūralių šlapynių funkcijas. Jos sukurtos formuojant reljefą ir reguliuojant vandens srautus, siekiant sukurti šlapynių sąlygas su vandens augmenija ir dirvožemiu. Šios sistemos naudojamos nuotekų valymui, lietaus vandens tvarkymui, vandens sulaikymui ar buveinių kūrimui, tuo pačiu užtikrinant kai kurias ekologines funkcijas, būdingas natūralioms šlapynėms.
Pakrančių druskingų šlapynių ir lagūnų hidrologinio režimo atkūrimas	Pakrančių druskingų šlapynių ir lagūnų hidrologinio režimo atkūrimas atkūrimas apima natūralių arba pusiau natūralių vandens režimų atkūrimą pajūrio šlapynių tvenkiniuose, kurie buvo pakeisti dėl drenažo, infrastruktūros arba vandentvarkos pokyčių. Tai įgyvendinama taikant tokias priemones kaip vandens apykaitos su aplinkinėmis šlapynėmis ar pajūrio vandenimis atkūrimas, drenažo įrenginių modifikavimas arba pašalinimas bei natūralaus užtvindymo ir vandens lygio dinamikos atkūrimas. Tikslas – atkurti hidrologines sąlygas, kurios palaiko šlapynių buveines ir ekologinius procesus druskingų pelkių ir pakrančių tvenkinių sistemose.
Plūduriuojančių salų įrengimas	Plūduriuojančių salų įrengimas – tai dirbtinės platformos, plūduriuojančios vandens telkinio paviršiuje ir apsodintos vandens augalija. Augalų šaknys įsiskverbia į vandens sluoksnį, kur sąveikauja su aplinkiniu vandeniu ir sudaro paviršių mikrobų bendrijoms. Šios sistemos naudojamos vandens kokybei gerinti ir buveinėms kurti, nes jos palengvina tokius procesus kaip maistinių medžiagų įsisavinimas, nuosėdų sulaikymas ir biologinis filtravimas.
Šlapynių atkūrimas atkuriant gėlo vandens tiekimą	Šlapynių atkūrimas atkuriant gėlo vandens tiekimą – tai pelkių ar vandens ekosistemų atkūrimo priemonė, kuria siekiama atkurti tinkamas vandens sąlygas vietovėse, kuriose sumažėjo gėlo vandens įtekėjimas arba padidėjo druskingumas. Per naujus ar atvertus kanalus, reguliuojamas pralaidas ar kitą vandens ūkio infrastruktūrą atkuriami artimi natūraliems gėlo vandens srautai. Šis metodas taikomas siekiant atkurti ekologines sąlygas ir išsaugoti buveines pelkėse, lagūnose, pelkėse ar kituose vandens telkiniuose, kuriuose pasikeitė gėlo vandens prieinamumas.